Jonažolių žolė

 

Paprastoji jonažolė- Hypericum perforatum L.

 

Jonažolinių (Hypericaceae) šeimos daugiametis, 30 - 100 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis plonas, šakotas. Šaknis liemeninė, gausiai šakota. Stiebas apvalus, dvibriaunis, į viršūnę gausiai šakotas. Lapai priešiniai, bekočiai, pailgai kiaušiniški arba kiaušiniški su daugeliu liaukelių. Žiedai geltoni, iš 5 vainiklapių, sukrauti mažažiedėse skėtiškose kekėse. Vaisius - trilizdė dežutė.

Žydi birželio - rugsėjo mėnesiais.

Auga sausuose retuose miškuose, šlaituose, dirvonuose, pakelėse. Dažniau pasitaiko kalkiniuose dirvožemiuose.

Jonažolės žolėje yra 0,24% eterinio aliejaus, 12% rauginių medžiagų, 0,5% glikozidų, 0,1% redukuotų cukrų, 55mg% karotino, 3,75% organinių rūgščių, 5,19% polisacharidų, 4,52% mineralinių medžiagų, dažinių medžiagų, flavanoidų: hiperozido (žolėje - 0,7%, žieduose - 1,1%), rutino, izokvercitrino ir kvercetino. Europos farmakopėjoje jonažolė standartizuojama pagal hipericinų sumą perskaičiuotą į hipericiną, kurio turi būti ne mažiau kaip 0,08%.

Vaistinei žaliavai pjaunama žolė žydėjimo metu. Paracelsas rašė, kad norint išsaugoti jonažolės veikliąsias medžiagas, ją skinti reikėtų per saulėlydį.

Jonažolės naudojimo istorija sena kaip Pasaulis. Žmonės ją žinojo ir naudojo jau prieš tūkstančius metų. Jonažolė buvo vertinama ne tik dėl jos gausių gydomųjų savybių, bet taip pat ir dėl mistinės reikšmės. Tikėta, kad jonažolė gali apvalyti sielą ir apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Lotyniškas jonažolės pavadinimas Hypericum kildinamas iš graikiškojo „hyperikon" kur „Hyper" reiškia „virš, per", o „eikon" - „vaizdinys, šmėkla arba vaiduoklis". Antikos laikais graikai ir romėnai dėjo jonažolę ant dievų skulptūrų, siekdami juos apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Taip pat jonažolę naudojo nuo gyvačių įkandimų, opaligės, depresijos, melancholijos, prie mėnesinių skausmų bei žaizdų gydymui.

Legenda pasakoja, kad pirmame amžiuje ankstyvieji krikščionys pavadinimu „jonažolė" (anglų kalboje - St. John‘s Wort, vokiečių kalboje - Johanniskraut) išreiškė pagarbą šv. Jonui Krikštytojui, kuris per krikštą, liedamas vandenį, valė sielas. Jonažolės žiedo vainikas simbolizavo aureolę, o raudona sunktis šv. Jono Krikštytojo kraują. Viduramžiais Europoje buvo tikėta, kad jonažolė gali susilpninti raganų galias tad raganavimu apkaltintai moteriai jonažoles dėdavo į burną, kad išgauti prisipažinimą.

Žinia apie nepaprastas jonažolės savybes į Lietuvą atkeliavo iš tolimojo Sibiro, kurią pirkliai ir keliautojai atveždavo kaip didžiausią vertybę ir retenybę. Pasak žiniuonių jonažolė tai vaistas nuo devyniasdešimt devynių ligų.

Vartojimas.

Dabar liaudies medicnoje vartojama nuo depresijos, žaizdoms gydyti, nuo virškinamojo trakto, gerklės, nosies gleivinės uždegimo, kepenų ligų, gerinti širdies darbą, didinti kraujo spaudimą, skatinti šlapimo išsiskyrimą ir audinių regeneraciją, rūgštingumui mažinti.

Kontraindikacijos nežinomos.

Sąveika vaistais. Žinoma sąveika jonažolių preparatų su šiais vaistais: indinaviru, reversinės transkriptazės inhibitoriais (efavirenzu, nevirapinu) ciklosporinu, varfarinu, digoksinu, hormoninėmis kontra-ceptinėmis priemonėmis, teofilinu, dekstrometorfanu, amitriptilinu, nortriptilinu, fenprokoumonu, triptanais (sumatriptanu, naratriptanu, rizatriptanu, zolmitriptanu), prieštraukuliniais preparatais (karbamazepinu, fenobarbitaliu, fenitoinu), loperamidu ir rusmenių preparatais. Todėl šių preparatų kartu su jonažole vartoti nerekomenduojama. Jonažolių preparatai gali sustiprinti kitų antidepresantų poveikį.

Vartojimo būdas ir dozavimas.

1-2 arbatinius šaukštelius žolės užpilti stikline verdančio vandens, laikyti 10 minučių, kad prisitrauktų, išmaišyti, nukošti, likutį nuspausti.

Gerti po pusę stiklinės šilto užpilo 3 kartus per dieną 30 minučių prieš valgį.

Išoriškai - šiltu užpilu skalauti burną, dantenas, gerklę, dėti šiltus kompresus susižeidus, 3 kartus per dieną.

DSC_0398.jpg

DSC_0423.jpg

žolelių arbata „Prostatokar"

Sudėtis: dilgėlių lapai, jonažolių žolė, medetkų žiedai, lakišių žolė, viržių žolė.

1 valgomą šaukštą mišinio užplikyti stikline verdančio vandens, laikyti 30 min., išmaišyti, perkošti. Gerti po pusę stiklinės užpilo 3-4 kartus per dieną.

„Vyrams 40+" (sufasuota į pakelius).

Sudėtis: dilgėlių lapai, lakišių žolė, jonažolių žolė.

Vieną arbatos pakelį užpilti verdančiu vandeniu, po 5-10 min. pakelį išimti. Gerti po 1 stiklinę 2 kartus per dieną šviežiai paruoštą arbatą.

žolelių arbata „Žvali nuotaika"

Sudėtis: jonažolių žolė, erškėčių vaisiai, kinrožių žiedai.

1-2 arbatinius šaukštelius mišinio užpilti stikline verdančio vandens, laikyti 20 min., pamaišyti, perkošti. Gerti šviežiai paruoštą arbatą po 1 stiklinę 1-2 kartus per dieną.

žolelių arbata „Jaunystės eliksyras" 50g (biri arbata), 1g N25 (pakeliai)

Sudėtis. 15 nuo seno liaudies medicinoje naudojamų žolelių: smiltyninių šlamučių žiedai, valerijonų šakniastiebiai su šaknimis, raudonėlių žolė, pipirmėčių lapai, medetkų žiedai, šalavijų lapai, jonažolių žolė, ramunėlių žiedai, dilgėlių lapai, liepų žiedai, ajerų šakniastiebiai, plačialapių gysločių lapai, sukatžolių žolė, kraujažolių žolė, čiobrelių žolė.

1 valgomą šaukštą birios arbatos arba 1 pakelį arbatos užpilti stikline verdančio vandens, palaikyti 30 min., perkoši, gerti šviežiai paruoštą arbatą po 1 stiklinę 1-2 kartus per dieną.

Jonažolių nuoviras.

Valgomą šaukštą jonažolių žolės užpilti dviem stiklinėm verdančio vandens ir pavirinti 10 - 15  minučių.

Nuoviras naudojamas burnai skalauti nuo stomatito, gingvito, plaukams stiprinti (galima maišyti su ąžuolu, kraujažole ir ramunėle), ypač tinka linkusiems greitai riebaluotis plaukams. Šio nuoviro vonelės puikiai atgaivina sutrūkusias ir nutrintas kojas.

Jonažolių aliejus.

Viena dalis jonažolių žolės (labiausiai tinka šviežia, bet gali būti ir džiovinta) užpilama dviem dalim natūralaus šilto aliejaus. Sumaišius tamsoje palaikoma 2 - 3 savaites, po to perkošiama.

Aliejumi tepama sudirginta oda, nudegusios vietos. Puikiai tinka veido odai pamaloninti.